Transkripcija

Žodžiai transkribuojami tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA) rašmenimis remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacija.

TFA sudaro raidės ir diakritikai. Daugelis lietuvių kalbos garsų užrašomi įprastos rašybos raidėmis, pvz.: priebalsiai [t, d, k, m], bet kai kurie garsai užrašomi kitokiais rašmenimis, pvz.: š – [ʃ], ž – [ʒ], v – [ʋ].

Diakritikais žymimi įvairūs garsų požymiai: balsių ilgumas „ː“, pvz., [ɑː], garsų pailgėjimas (pusilgumas) „ˑ“, pvz., [ɑˑ], priebalsių minkštumas „ʲ“, pvz., [lʲ], balsių papriešakėjimas „  ̟“, pvz., [u̟ː].

Garsų transkripcijos suvestines žr. 1 ir 2 lentelėse. Į šias lenteles neįtraukti kintamieji balsiai (tradiciškai dar vadinami sutaptiniais dvibalsiais) ie, uo, atitinkamai [iɛ] ir [uɔ]. Skirtingai nei kitų balsių, jų trukmė nėra žymima papildomais diakritikais, pvz.: pi̇́enas [¹ˈpʲiɛnɐs], šiẽnas [²ˈʃʲiɛnɐs], púodas [¹ˈpuɔdɐs], puõtą [²ˈpuɔtɑː].

1 lentelė. Lietuvių kalbos raidynas ir garsynas

Raidė, dviraidis	Raidės pavadinimas	Tarptautinė fonetinė abėcėlė
A a	a	ɑː ɐ
Ą ą	a nosinė	ɑː
B b	bė	b bʲ
C c	cė	ʦ ʦʲ
Ch ch	cha	x xʲ
Č č	čė	ʧ ʧʲ
D d	dė	d dʲ
Dz dz	dzė	ʣ ʣʲ
Dž dž	džė	ʤ ʤʲ
E e	e	æː ɛ
Ę ę	e nosinė	æː
Ė ė	ė	eː
F f	ef	f fʲ
G g	gė	ɡ ɡʲ
H h	ha	ɣ ɣʲ
I i	i	ɪ
Į į	i nosinė	iː
Y y	i ilgoji	iː
J j	jot	j
K k	ka	k kʲ
L l	el	l lʲ
M m	em	m mʲ
N n	en	n nʲ (prieš k, g, h, ch – ŋ ŋʲ)
O o	o	oː ɔ
P p	pė	p pʲ
R r	er	r rʲ
S s	es	s sʲ
Š š	eš	ʃ ʃʲ
T t	tė	t tʲ
U u	u	ʊ
Ų ų	u nosinė	uː
Ū ū	u ilgoji	uː
V v	vė	ʋ ʋʲ
Z z	zė	z zʲ
Ž ž	žė	ʒ ʒʲ

 

2 lentelė. Lietuvių kalbos dvigarsiai

Įprasta rašyba	Tarptautinė fonetinė abėcėlė
	Nekirčiuoti	Tvirtapradžiai	Tvirtagaliai
ai	ɐɪ	ɑˑɪ	ɐɪˑ
au	ɒʊ	ɑˑʊ	ɒʊˑ
eu	ɛʊ	æˑʊ (tarptautiniuose žodžiuose gali būti ɛʊ)	ɛʊˑ
ei	ɛɪ	æˑɪ	ɛɪˑ
ui	ʊɪ	ʊɪ	ʊɪˑ
oi	ɔɪ	ɔɪ	–
ou	ɔʊ	ɔʊ	–
al, am, an, ar	ɐl, ɐm, ɐn, ɐr, ɐlʲ, ɐmʲ, ɐnʲ, ɐrʲ	ɑˑl, ɑˑm, ɑˑn, ɑˑr, ɑˑlʲ, ɑˑmʲ, ɑˑnʲ, ɑˑrʲ	ɐlˑ, ɐmˑ, ɐnˑ, ɐrˑ, ɐlʲˑ, ɐmʲˑ, ɐnʲˑ, ɐrʲˑ
el, em, en, er	ɛl, ɛm, ɛn, ɛr, ɛlʲ, ɛmʲ, ɛnʲ, ɛrʲ	æˑl, æˑm, æˑn, æˑr, æˑlʲ, æˑmʲ, æˑnʲ, æˑrʲ (tarptautiniuose žodžiuose gali būti: ɛl, ɛm, ɛn, ɛr, ɛlʲ, ɛmʲ, ɛnʲ, ɛrʲ)	ɛlˑ, ɛmˑ, ɛnˑ, ɛrˑ, ɛlʲˑ, ɛmʲˑ, ɛnʲˑ, ɛrʲˑ
il, im, in, ir	ɪl, ɪm, ɪn, ɪr, ɪlʲ, ɪmʲ, ɪnʲ, ɪrʲ	ɪl, ɪm, ɪn, ɪr, ɪlʲ, ɪmʲ, ɪnʲ, ɪrʲ	ɪlˑ, ɪmˑ, ɪnˑ, ɪrˑ, ɪlʲˑ, ɪmʲˑ, ɪnʲˑ, ɪrʲˑ
ul, um, un, ur	ʊl, ʊm, ʊn, ʊr, ʊlʲ, ʊmʲ, ʊnʲ, ʊrʲ	ʊl, ʊm, ʊn, ʊr, ʊlʲ, ʊmʲ, ʊnʲ, ʊrʲ	ʊlˑ, ʊmˑ, ʊnˑ, ʊrˑ, ʊlʲˑ, ʊmʲˑ, ʊnʲˑ, ʊrʲˑ
tarptautiniuose žodžiuose vartojami: ol, om, on, or	ɔl, ɔm, ɔn, ɔr, ɔlʲ, ɔmʲ, ɔnʲ, ɔrʲ	ɔl, ɔm, ɔn, ɔr, ɔlʲ, ɔmʲ, ɔnʲ, ɔrʲ	ɔlˑ, ɔmˑ, ɔnˑ, ɔrˑ, ɔlʲˑ, ɔmʲˑ, ɔnʲˑ, ɔrʲˑ

 

Diakritikais žymimi ne tik garsų požymiai, bet ir kiti fonetiniai reiškiniai.

Dviejų balsių, priklausančių skirtingiems skiemenims, t. y. nesudarančių dvibalsio, sandūroje žymimas hiato diakritikas „ . “, pvz., preangis [¹ˈpʲrʲɪɛ.ɐŋʲgʲɪs].

TFA nėra įprastų kirčio ženklų. Kirčiuoti trumpieji skiemenys žymimi „ˈ“, tvirtapradžiai – „¹ˈ“, tvirtagaliai – „²ˈ“, šalutinis kirtis žymimas „ˌ“, pvz.: kalbà [kɐlˈbɐ], bártis [¹ˈbɑˑrʲtʲɪs], banis [²ˈbɐrʲˑnʲɪs], keturiasdešitas [ˌkʲɛtʊrʲɛzʲdʲɛ²ˈʃʲɪmˑtɐs]. Bendrinės kalbos šalutiniai kirčiai mažai tirti, todėl jie tarties priemonėse žymimi tik pavieniais atvejais ir tik žodynuose.

Vienskiemeniai (kai kada ir daugiaskiemeniai) nekirčiuoti žodžiai (vadinamieji klitikai), netekę kirčio ir prišliję prie kirčiuotų žodžių, su kirčiuotu žodžiu sujungiami diakritiku „‿“, pvz., iš nam [ɪʃ‿nɐ²‘muː]. Atkreiptinas dėmesys, kad transkribuotos žodžio formos ne visada sutampa su antraštiniu kirčiuotu variantu, pavyzdžiui, tókio patiẽs – paprastai abu žodžiai gauna kirtį ir taip jie transkribuojami [¹ˈtoːkʲo̟ː pɐ²ˈtʲɪɛs], bet tóks pàts – pirmasis leksinis žodis dažnai neturi kirčio ir transkribuojama [toːks ͜ˈpɐʦ]. Ne visada lengva nustatyti, ar potencialus klitikas tikrai turi kirtį, todėl šlijimas yra fakultatyvus. Jei šlijimo negalima aprašyti taisyklėmis pagal žodžio skiemenų kiekį, antraštinį žodį, tokie žodžiai transkribuoklyje nešliejami. Be to, realioje kalboje šlijimas priklauso nuo kalbėjimo tempo ir kalbėtojo intencijų. To negalima perteikti teoriškai (ne realia garsine kalba paremtuose) transkribuojamuose žodžiuose ar tekste.

Transkribuojant įprasti skyrybos ženklai nerašomi, intonacinės frazės pabaiga žymima „ǁ“, vidinės frazės (sintagmos) pabaiga žymima „ǀ“, pvz.: Ka nustójo lýti, išėjaũ į kiẽmą. [²ˈkɐɪˑ nʊ¹ˈstoːjo̟ː ¹ˈlʲiːtʲɪ ǀ ɪʃʲeː²ˈjɛʊˑ iː‿²ˈkʲiɛmɑː ǁ]. Automatinė ar iš dalies automatizuota lietuvių kalbos intonacijos transkripcija ir frazuotė dar tik kuriama. Todėl transkribuoklyje intonacijos kontūro pokyčiai nežymimi, o frazių ribos sutampa su sakinio ribomis, vidinių frazių (sintagmų) ribos labai preliminarios ir neretai tapatinamos su skyrybos ženklais sakinio viduje. Pastarąsias bus galima prognozuoti tik tada, kai bus parengti automatizuotos sintaksinės ir semantinės analizės įrankiai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žodžiai transkribuojami pagal bendrinės (standartinės) kalbos normas ir dėsningumus. Todėl savarankiškų žodžių sandūroje neatsižvelgiama į priebalsių fonetinį derinimą, kuris realioje kalboje (ypač kalbant greičiau) dažnas. Klitiko ir savarankiško žodžio, morfemų sandūroje nuosekliai paisoma garsų derinimo. Dėl tos pačios priežasties transkribuoklyje ir Dabartinės lietuvių kalbos tarties žodyne nepateikiami ir laisvesniuose stiliuose pasitaikantys kai kurių garsų tarimo variantai, pavyzdžiui, kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių pirmųjų dėmenų i, u pailginimas, pvz.: prmas [¹ˈpʲɪˑrmɐs], pùlti [¹ˈpʊˑlʲtʲɪ]. Plačiau apie šiuos variantus  Dabartinės lietuvių kalbos tarties žodyne.

Transkribuotuose pavyzdžiuose didžiosios raidės nerašomos.