Cituojant nurodyti: Kazlauskienė, Asta; Raškinis, Gailius; Vaičiūnas, Airenas. Dabartinės lietuvių kalbos tarties žodynas [elektroninis išteklius]. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2021. https://doi.org/10.7220/kalbu.vdu.lt.tartis.

Žodynas skiriamas studentams, dėstytojams, mokytojams, diktoriams, aktoriams – visiems, kurie mokosi taisyklingos bendrinės lietuvių kalbos tarties.

Žodyną recenzavo: prof. dr. Vidas Kavaliauskas, doc. dr. Rūta Kazlauskaitė.

Interneto versiją parengė: Petras Pauliūnas.

Žodynas apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros posėdyje 2021 m. lapkričio mėn. 22 d. (protokolo Nr. 10) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2021 m. gruodžio mėn. 7 d. (protokolo išrašo Nr. 6-1).

Rengėjai bus dėkingi už Jūsų atsiliepimus, siūlymus, papildymus. Prašome rašyti  asta.kazlauskiene@vdu.lt

 

Žodyno sandara

Žodyne pateikiama beveik 150 tūkstančių kirčiuotų ir transkribuotų antraštinių žodžių.  Atrenkant žodžius remtasi ir žodynais (jų sąrašą žr.  Literatūra), ir vartosena. Žodyno pagrindą sudarė Kirčiuoklyje naudojami ištekliai – žodžių sąrašai. Tačiau šiuose sąrašuose nėra nemažos dalies priesagų ir priešdėlių vedinių, kurie kirčiuojami pagal suprogramuotas taisykles ir remiasi minėtais sąrašais. Todėl realioje vartosenoje (daugiausiai „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“) buvo ieškota vedinių, pvz., priešdėlinių veiksmažodžių, moterų ir merginų pavardžių ir kt. Vėliau visa medžiaga peržiūrėta ir atmesti labai retos vartosenos žodžiai, pvz., specifiniai terminai, tarmiški žodžiai.

Žodyne pateikiami tik tiek priešdėliniai žodžiai, kai kurių priesagų (pvz., ­-imas, ­-ymas, -umas, -inis, -ė, -iškas, -a) vediniai, kurie rasti atraminiuose šaltiniuose. Jei tokių vedinių nepasitaikė, jie papildomai nesudaryti, pvz., pateikiama subráižymas, subražymas ir subráižyti, subraižýti, tačiau tik susibráižyti, susibraižýti, nes nepasitaikė daiktavardis susibráižymas, susibražymas.

Tikriniai žodžiai įtraukti tik tie, kurie rasti atraminiuose šaltiniuose. Jie užrašyti didžiosiomis raidėmis, todėl kai kurie žodžiai kartojasi, pvz., žvrblis (paukštis) ir Žvrblis (pavardė), ẽglė (medis) ir Ẽglė (vardas).

Į žodyną įtraukti ir kai kurie dažniau vartojami deminutyvai, pvz., žodẽlis, žodelýtis, žodeliùkas.

Žodžiai transkribuojami tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA) rašmenimis remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacija. Plačiau apie transkripcijos principus.

Pradinis žodžių sąrašas buvo automatiškai sukirčiuotas ir transkribuotas. Tam buvo naudojami VDU mokslininkų sukurti kalbos apdorojimo (skiemenavimo, kirčiavimo, transkribavimo) įrankiai. Vėliau visa medžiaga peržiūrėta ir ištaisytos klaidos.

Pavardžių kirčiavimas problemiškas, juos kirčiuojant remtasi „Pavardžių duomenų baze“. Tačiau šioje bazėje pavardžių kirčiuotė nenurodyta, todėl žodyne ji nustatyta tik preliminariai, daugeliu atvejų remiantis bendraisiais dėsningumais, pvz., Žvrblis nurodoma 1-oji kirčiuotė, kaip ir bendrinio žodžio žvrblis, o Žvirblỹs teikiama 3-ioji kirčiuotė, nes daiktavardžiai su galūne ­-ys paprastai yra 3-osios arba 4-osios kirčiuotės, 3-oji pasirinkta remiantis minėtu bendriniu žodžiu (tvirtapradė šaknis). Nėra lengva pavardėse nustatyti balsio o trukmę, todėl jo transkribavimas labai preliminarus ir trumpasis [ɔ] žymėtas trumpajame kirčiuotame skiemenyje, dvigarsiuose ir dar vienu kitu atveju.

Įvadinėse dalyse trumpai aptariamos bendrinės lietuvių kalbos garsinių vienetų (balsių, priebalsių ir dvigarsių) ypatybės, garsų derinimas, kai kurių garsų tarties rišlioje kalboje ypatumai. Atskirame poskyryje pateikiamas parankinės literatūros sąrašas.

Paieškos langelyje galima įrašyti žodį ar jo dalį ir žvaigždutę „*“, pvz., nam*. Kompiuterio ekrane vartotojas matys visus žodžius, prasidedančius nam-, pvz., namas, naminis ir kt.

Vartotojui yra pateikiamas sukirčiuotas žodis, vardažodžio kirčiuotė, kalbos dalies santrumpa ir transkribuotas žodis, pvz., nùlis, 2 (sktv.) – [ˈnʊlʲɪs], prmas, pirmà, 3 (sktv.) – [¹ˈpʲɪrmɐs], [pʲɪrˈmɐ].

Kirčiavimo variantai pateikiami su statmenu brūkšniu „|“. Pirmasis rašomas tas variantas, kuris šiuo metu yra nurodomas norminamuosiuose šaltiniuose, pvz., atókiai | atokia (nkt.) – [ɐ¹ˈtoːkʲɛɪ] | [ɐtoː²ˈkʲɛɪ], pasaulnis, pasaulnė | pasáulinis, pasáulinė, 2 |1 (bdv.) – [pɐsɒʊˈlʲɪnʲɪs], [pɐsɒʊˈlʲɪnʲeː] | [pɐ¹ˈsɑˑʊlʲɪnʲɪs], [pɐ¹ˈsɑˑʊlʲɪnʲeː], gasinti, gasina, gasino | gársinti, gársina, gársino (vksm.) – [²ˈgɐrʲˑsʲɪnʲtʲɪ], [²ˈgɐrʲˑsʲɪnɐ], [²ˈgɐrʲˑsʲɪnoː] | [¹ˈgɑˑrʲsʲɪnʲtʲɪ], [¹ˈgɑˑrʲsʲɪnɐ], [¹ˈgɑˑrʲsʲɪnoː].

Jei žodžio kirčiavimas priklauso nuo jo reikšmės, ji yra nurodoma. Tokiais atvejais tarp žodžių ir kirčiuočių rašomas kabliataškis, pvz., Jaroslãvas; Jaròslavas, 2;1, asmenvardis; mstl. (dkt.) – [jɛrɔ²ˈslɑːʋɐs]; [jɛˈrɔslɐʋɐs], dvasnti, dvasna, dvasno; dvãsinti, dvãsina, dvãsino, „badu marinti“; „daryti dvasišką“ (vksm.) – [dʋɐ¹ˈsʲɪnʲtʲɪ], [dʋɐˈsʲɪnɐ], [dʋɐˈsʲɪnoː]; [²ˈdʋɑːsʲɪnʲtʲɪ], [²ˈdʋɑːsʲɪnɐ], [²ˈdʋɑːsʲɪnoː], plautnis, plautnė; plaũtinis, plaũtinė, 2; 1, „plaunant gaminamas“; vedinys iš „plaučiai“ (bdv.) – [plɒʊˈtʲɪnʲɪs], [plɒʊˈtʲɪnʲeː]; [²ˈplɒʊˑtʲɪnʲɪs], [²ˈplɒʊˑtʲɪnʲeː].

Kabliataškis rašomas ir tarp veiksmažodžių morfologinių variantų, pvz., kerti, kẽri, kerjo; kerti, kerja, kerjo.

Jei nesiskiria kirčiavimas, tarties variantai pateikiami tuose pačiuose laužtiniuose skliaustuose, pvz., archazmas, 2 (dkt.) – [ɐrxɐˈjɪzmɐs | ɐrxɐ.ˈɪzmɐs], fluorúoti, fluorúoja, fluorãvo (vksm.) – [fluɔ¹ˈruɔtʲɪ | flʊ.ɔ¹ˈruɔtʲɪ], [flʊ.ɔ¹ˈruɔjɛ | fluɔ¹ˈruɔjɛ], [flʊ.ɔ²ˈrɑːʋoː | fluɔ²ˈrɑːʋoː].

Transkribuojant kirčio diakritikai rašomi prieš kirčiuotą skiemenį (ne prieš skiemens centrą). Todėl svarbu nustatyti skiemenų ribas žodžio viduje. Žodyne skiemens ribos nustatomos remiantis lietuvių fonologijoje jau įsitvirtinusia funkcine skiemens teorija: naujas skiemuo pradedamas maksimaliu priebalsių junginiu, kurio modelis (ne konkretūs priebalsiai) galimas žodžio pradžioje. Trinarėje samplaikoje priebalsiai išsidėsto tik tokia tvarka: pirmasis – pučiamasis, antrasis – sprogstamasis, trečiasis – balsingasis, pvz., strãzdas, skrsti. Dvinarės samplaikos trejopos: pučiamasis ir balsingasis, pučiamasis ir sprogstamasis, sprogstamasis ir balsingasis, pvz., sleñkstis, šlov, stãlas, skusti, tráukti, klónis. Todėl skiemenų ribos tokiuose žodžiuose, kaip aistrà, aušrà, prastà, putlùs, yra ai-strà, au-šrà, pra-stà, pu-tlùs ir transkribuojant kirtis žymimas: [ɐɪˈstrɐ], [ɒʊˈʃrɐ], [prɐˈstɐ], [pʊˈtlʊs]. Šio principo nepaisoma priešdėlio ir šaknies, dviejų šaknų, nesavarankiško ir savarankiško žodžio sandūrose, pvz., apspjáuti – [ɐp¹ˈsʲpʲjæˑʊtʲɪ], išmókti – [ɪʃ¹ˈmoːktʲɪ], apmtymas – [ɐpʲ¹ˈmʲeːtʲiːmɐs], apsãkymas – [ɐp²ˈsɑːkʲiːmɐs], iš tólo – [ɪʃ‿¹ˈtoːloː], iš vso – [ɪʃʲ‿ˈʋʲɪsoː]. Tačiau tais atvejais, kai šaknis prasideda balsiu, priešdėlio ar ankstesnės šaknies priebalsis priklauso tolesniam skiemeniui, pvz., ateti – [ɐ²ˈtʲɛɪˑtʲɪ], apiti  – [ɐ²ˈpʲɪmʲˑtʲɪ], užáugti – [ʊ¹ˈʒɑˑʊktʲɪ], pelda – [pʲɛ¹ˈlʲeːdɐ], iššókti – [ɪ¹ˈʃoːktʲɪ].

Lietuvių kalbotyroje vyrauja nuostata, kad žodis paprastai turi tik vieną kirtį, tačiau kai kurie dūriniai tariami su gana gerai girdimu šalutiniu kirčiu. Nors šie kirčiai menkai tirti, vis dėlto žodyne jie žymimi, pvz., kẽturiasdešimt [²ˈkʲæːtʊrʲɛzʲˌdʲɛʃʲɪmt], antieuropiẽtiškas, -a – [ˌɐnʲtʲɪ.ɛʊrɔ²ˈpʲiɛtʲɪʃkɐs], [ˌɐnʲtʲɪ.ɛʊrɔ²ˈpʲiɛtʲɪʃkɐ], dykaduoniáuti, dykaduoniáuja, dykaduoniãvo – [ˌdʲiːkɐduɔ¹ˈnʲæˑʊtʲɪ], [ˌdʲiːkɐduɔ¹ˈnʲæˑʊjɛ], [ˌdʲiːkɐduɔ²ˈnʲæːʋoː], hidroakumuliãcinis, -ė – [ˌɣʲɪdrɔ.ɐkʊmʊ²ˈlʲæːʦʲɪnʲɪs], [ˌɣʲɪdrɔ.ɐkʊmʊ²ˈlʲæːʦʲɪnʲeː]. Šalutinis kirtis žymėtas tais atvejais, kai pagrindinį kirtį turi kuris nors dėmuo, bet ne jungiamasis balsis, pvz., žemdirbỹs, žemdirb  [ˌʒʲɛmʲdʲɪrʲ²ˈbʲiːs], [ˌʒʲɛmʲdʲɪrʲ²ˈbʲeː], bet žemtvarka [ʒʲɛ¹ˈmʲeːtʋɐrkɐ]. Kai kuriuose žodžiuose pažymėti du šalutiniai kirčiai, bet jų hierarchija nenurodyta, pvz., paleobiològija [ˌpɐlʲɛ.ɔˌbʲɪjɔ̟ˈlɔɡʲɪjɛ]. Vis dėlto šalutinių kirčių žymėjimas subjektyvus, kol kas neparemtas išsamiais tyrimais ir ateityje turėtų būti peržiūrėtas.

 

Pagrindinės garsų ypatybės

Balsynas

Bendrinėje lietuvių kalboje yra 13 balsyno garsų. Jiems užrašyti įprasta rašyba vartojama 12 raidžių ir du dviraidžiai, tarptautine fonetine transkripcija (TFA) – 13 skirtingų rašmenų su diakritikais. Raidžių ir garsų (pastarieji TFA užrašomi laužtiniuose skliaustuose […]) santykis yra toks:
ą, ã – [ɑː], a – [ɐ],
ę, ẽ – [æː], e – [ɛ] (tarptautinių žodžių kamiene kai kada tariamas [e]),
ė – [eː],
y, į – [iː], i – [ɪ],
ie – [iɛ],
o – [oː], o (tarptautinių žodžių kamiene) – [ɔ],
ū, ų – [uː], u – [ʊ],
uo – [uɔ].

Balsyno nariais laikomi tie garsai, kurie vieni gali sudaryti skiemenį, pvz., o-là, -ma. Juos tariant kalbos padargai nesudaro didesnių kliūčių (uždarumos ar ankštumos). Psichoakustiškai šie garsai gerai girdimi, yra skambūs. Balsyno fonetiniams skirtumams aprašyti svarbus liežuvio vertikalus ir horizontalus judėjimas, lūpų veikla ir trukmė.

Liežuvio judėjimas pirmyn ir atgal lemia balsių ypatybę, kuri vadinama balsių eile.

Jeigu liežuvis pasislenka į priekį ir liežuvio galiukas priartėja prie apatinių dantų, liežuvio priekyje susidaro labai maža ertmė, o už jo – palyginti didelė ertmė, tariami priešakinės eilės balsiai: ilgieji [æː, eː, iː] ir trumpieji [ɛ, ɪ].

Jeigu liežuvis pasislenka atgal ir užpakaline dalimi pakyla minkštojo gomurio link, liežuvio galiukas atitolsta nuo apatinių dantų, už liežuvio, burnos gilumoje, susidaro maža ertmė, tariami užpakalinės eilės balsiai: ilgieji [uː, oː, ɑː] ir trumpieji [ʊ, ɔ, ɐ].

Lietuvių kalboje po minkštųjų priebalsių einantys užpakaliniai balsiai [uː, oː, uɔ, ʊ, ɔ] papriešakėja, [ɑː, ɐ] visai supriešakėja, pvz., gerù [ɡʲɛˈru] – geriù [ɡʲɛˈrjʊ̟], galià [ɡɐˈlʲɛ] – galè [ɡɐˈlʲɛ]. Papriešakėję balsiai nėra nei priešakinės, nei vidurinės eilės, tik tarimo pradžioje liežuvis pasislenka į priekį, o vėliau jis atsitraukia į burnos gilumą.

Liežuvio vertikalus judėjimas lemia antrąją artikuliacinę ypatybę – liežuvio pakilimo laipsnį, kuri tiesiogiai susijusi su burnos atvirumu: kuo aukščiau pakyla liežuvis, tuo uždaresnė burna, ir, atvirkščiai, – jei liežuvis nepakyla, burna gana plačiai atveriama.

Balsiai, kuriuos tariant liežuvis aukštai pakyla, gali liesti gomurį ar jo pakraščius, burna yra gana uždara, vadinami aukštutinio pakilimo, arba aukštutiniais, balsiais. Jie yra uždarieji. Lietuvių kalboje tokie yra [uː, iː, ʊ, ɪ].

Balsiai, kuriuos tariant liežuvis nepakyla arba net nusileidžia su apatiniu žandikauliu žemyn, burna yra plačiai pražiota, vadinami žemutiniais balsiais. Jie yra atvirieji. Lietuvių kalboje tai [ɑː, ɐ, æː, ɛ].

Kiti balsiai užima tarpinę padėtį. Juos tariant liežuvis gali tik šiek tiek pakilti, o burna gali būti daugiau ar mažiau pražiota. Tai vidutinio pakilimo balsiai, jie užima tarpinę padėtį ir pagal burnos atvirumą. Lietuvių kalboje tai [oː, ɔ, eː].

Pagal lūpų veiklą balsiai skirstomi į lūpinius ir nelūpinius. Tariant lūpinius balsius, lūpos suapvalėja ir atkišamos į priekį. Tokie yra [uː, oː]. Tariant kitus balsius, lūpos nėra tokios aktyvios. Priešakinės eilės balsius tariant, lūpos patempiamos į šalis, o, tariant žemutinį užpakalinės eilės [ɑː], lūpos vos atkišamos į priekį. Tokia lūpų padėtis turi didelės įtakos balsių ypatybėms, todėl šie balsiai vadinami nelūpiniais.

Kalbos padargai tam tikrą laiką yra išlaikomi konkrečiam balsiui būdingoje padėtyje. Ši ypatybė lemia garsų trukmę. Balsių trukmė nevienoda. Kai kuriose kalbose (ir lietuvių) balsių trukmė (kiekybė) labai svarbi, kitose kalbose trukmė yra tik papildomas požymis, priklausantis nuo kirčio ar kitų veiksnių, bet neturintis įtakos žodžio reikšmei. Lietuvių kalboje egzistuoja daug žodžių porų, kur nuo balsių trukmės priklauso reikšmė, pvz., skùsti [ˈskʊsʲtʲɪ] – sksti  [¹ˈskuːsʲtʲɪ], šáukštu  [¹ˈʃɑˑʊkʃtʊ] – šáukštų [¹ˈʃɑˑʊkʃtuː].

Pagal trukmę lietuvių kalbos balsiai skirstomi į ilguosius: [uː, oː, ɑː, æː, eː, iː] ir trumpuosius: [ʊ, ɔ, ɐ, ɛ, ɪ]. Toks šių grupių įvardijimas (ilgieji ir trumpieji) yra tradicinis. Daugelyje darbų vartojami terminai ilgieji-įtemptieji ir trumpieji-neįtemtieji. Taip atkreipiamas dėmesys ne tik į balsio trukmę, bet ir į kokybinius šių balsių skirtumus, nes balsių trukmė susijusi su kalbos padargų įtempimu. Ilgųjų balsių artikuliacinės ypatybės ryškesnės negu atitinkamų trumpųjų balsių: ilguosius balsius tariant, kalbos padargai labiau nutolę nuo neutralios padėties, jie labiau įtempiami. Dėl to, tarkim, ilgieji aukštutiniai balsiai [uː, iː] yra aukštesnio pakilimo nei atitinkami trumpieji [ʊ, ɪ] (liežuvis aukščiau pakyla tariant ilguosius) ir liežuvis labiau pasislenka į priekį ([iː]) arba atsitraukia į burnos gilumą ([uː]) nei tariant atitinkamus trumpuosius. Kai kurių ilgųjų ir trumpųjų balsių kalbos padargų įtempimas labai ryškus, pvz., [ɑː] yra neabejotinai užpakalinės eilės žemutinis balsis, o [ɐ] – liežuvis jau ne tiek atsitraukia į burnos gilumą ir mažiau nusileidžia. Dėl skirtingo kalbos padargų įtempimo, kuris lemia kokybinius ilgųjų ir trumpųjų balsių požymius, ilgieji ir trumpieji balsiai užrašomi ne tik su ilgumo diakritiku, bet ir skirtingais TFA rašmenimis.

Lietuvių kalbos balsių ilgumas gali būti dvejopas. Balsių  [ɑː, æː] ilgumas kai kada priklauso nuo kirčio. Gavę kirtį, jie pailgėja, pvz., kãsa [²ˈkɑːsɐ], bet kasù [kɐˈsʊ], todėl šie balsiai vadinami padėtinio ilgumo balsiais. Kiti balsiai yra prigimtinio arba istorinio ilgumo: jie visada ilgieji: kirčiuoti ir nekirčiuoti, žodžio viduryje ir galūnėje, pvz., gėl (dkt.) [ɡʲeː²ˈlʲeː] – glė (vksm.) [¹ˈɡʲeːlʲeː]. Ilgosiomis balsėmis (raidėmis) įprasta rašyba dažniausiai žymimi prigimtinio ilgumo balsiai, nosinėmis raidėmis – istorinio ilgumo balsiai (jie atsirado iš mišriųjų dvigarsių).

Tariant visus apžvelgtus balsius, liežuvio ir lūpų padėtis nekinta arba labai mažai kinta beveik visą tarimo laiką. Tačiau yra garsų, kurie funkciniu požiūriu laikytini balsyno nariais, nes jie, kaip ir balsiai, gali būti vartojami prieš balsį, priebalsį ir žodžio gale, pvz., preangis [¹ˈpʲrʲiɛ.ɐŋʲɡʲɪs], prebutis [¹ˈpʲrʲiɛbʊtʲɪs], žvėriẽ [ʒʲʋʲeː²ˈrʲiɛ]. Vis dėlto jie kitokie nei aptarti balsiai – liežuvio pozicija kinta: iš pradžių liežuvis šiek tiek pakyla, vėliau labai sklandžiai leidžiasi žemyn, nors aiškios ribos tarp šių pokyčių negalima nustatyti. Tokie yra [iɛ] ir [uɔ]. Jie vadinami kintamaisiais balsyno nariais (kai kuriuose darbuose tradiciškai laikomi dvibalsiais).

Visų bendrinės lietuvių kalbos balsyno narių artikuliacinių požymių suvestinę žr. 1 lentelėje.

1 lentelė. Lietuvių kalbos balsyno artikuliacinių požymių suvestinė

Liežuvio pakilimas  Balsių eilė ir trukmė
 Priešakiniai  Užpakaliniai
 Ilgieji    Trumpieji    Ilgieji    Trumpieji  
 Aukštutiniai  iː  ɪ  uː  ʊ
 Vidutiniai  iɛ  uɔ
 eː  oː  ɔ
 Žemutiniai  æː  ɛ  ɑː  ɐ

 

Priebalsynas

Bendrinėje lietuvių kalboje yra 45 priebalsyno nariai (tokį kiekį lemia tai, minkštieji ir kietieji priebalsiai laikomi savarankiškomis fonemomis). Jiems užrašyti įprasta rašyba vartojama 20 raidžių ir trys dviraidžiai, tarptautine fonetine transkripcija – 24 skirtingi rašmenys su diakritikais. Raidžių ir garsų santykis yra toks:
b – [b, bʲ],
c – [ʦ, ʦʲ],
ch – [x, xʲ],
č – [ʧ, ʧʲ],
d – [d, dʲ],
dz – [ʣ, ʣʲ],
dž – [ʤ, ʤʲ],
f – [f, fʲ],
g – [ɡ, ɡʲ],
h – [ɣ, ɣʲ],
j – [j],
k – [k, kʲ],
l – [l, lʲ],
m – [m, mʲ],
n – [n, nʲ], prieš k, g, ch, h tariami [ŋ, ŋʲ], kurie yra fonemų /n, nʲ/ alofonai,
p – [p, pʲ],
r – [r, rʲ],
s – [s, sʲ]
š – [ʃ, ʃʲ],
t – [t, tʲ],
v – [ʋ, ʋʲ],
z – [z, zʲ],
ž – [ʒ, ʒʲ].

Priebalsyno nariais laikomi tie garsai, kurie vieni nesudaro skiemens. Juos tariant kalbos padargai sudaro įvairaus pobūdžio kliūtį (uždarumą arba ankštumą). Priebalsiai nėra tokie skambūs ir gerai girdimi kaip balsiai. Jie klasifikuojami pagal tarimo būdą ir vietą, balso stygų aktyvumą, minkštumą (palatališkumą).

Skirstant priebalsius pagal tarimo būdą, dėmesys kreipiamas į tai, kokią kliūtį sudaro kalbos padargai ir kaip ji įveikiama.

Sprogstamuosius priebalsius tariant susidariusi aklina pertvara (uždaruma) tarsi susprogdinama susidariusio slėgio prieš pertvarą. Šiai grupei priklauso [p, pʲ, b, bʲ, t, tʲ, d, dʲ, k, kʲ, ɡ, ɡʲ].

Nosinius priebalsius tariant taip pat susidaro aklina uždaruma, bet kliūtis ne įveikiama, o aplenkiama, t. y. oras skverbiasi pro nosį: [m, mʲ, n, nʲ, ŋ, ŋʲ].

Virpamuosius priebalsius tariant susidaro aklina uždaruma (liežuvis prisiglaudžia prie alveolių), kalbos padargai trumpai prasiskleidžia, dalis oro išeina, vėl susiglaudžia ir vėl prasiskleidžia, dažniausiai tokių periodų (dūžių) būna 2–3. Tai [r, rʲ].

Pučiamuosius priebalsius tariant susidaro jau visai kitokia kliūtis. Kalbos padargai ne susiglaudžia, o tik priartėja vienas prie kito, pvz., liežuvio galiukas priartėja prie priešakinių viršutinių dantų. Tai ne uždaruma, o susiaurėjimas, plyšys (ankštuma), oras per jį pučiamas gana tolygiai. TFA dalis pučiamųjų užrašomi įprastais rašmenimis [s, sʲ, z, zʲ, f, fʲ], dviraidis ch žymimas [x, xʲ], š, ž, h žymimi atitinkamai [ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, ɣ, ɣʲ].

Į pučiamuosius tarimo būdu panašūs sklandieji, arba aproksimantai. Tačiau juos tariant kalbos padargai sudaro platesnį plyšį, nei tariant pučiamuosius, todėl oro srovė nėra stipri (panaši kaip ir tariant balsius), susidaro gana skambus, balsingas garsas. Lietuvių kalboje tokie yra [l, lʲ, j, ʋ, ʋʲ]. Jeigu oras pučiamas pro liežuvio šonus, tokie priebalsiai dar vadinami šoniniais sklandžiaisiais. Lietuvių kalboje tai [l, lʲ].

Sudėtingesnės yra afrikatos. Tai kintamos artikuliacijos priebalsiai, kuriuos tariant iš pradžių susidaro uždaruma (kaip ir tariant priebalsius [t, d]), bet sprogimas labai silpnas arba jo apskritai nėra ir sklandžiai pereinama į pučiamąją fazę, būdingą pučiamiesiems [s, z, ʃ, ʒ]. Tokie lietuvių kalboje yra: [ʦ, ʦʲ, ʧ, ʧʲ, ʣ, ʣʲ, ʤ, ʤʲ]. Šie garsai funkciniu požiūriu neskaidomi ir laikomi priebalsyno nariais, nes priebalsių samplaikose jie užima tas pačias pozicijas kaip ir sprogstamieji priebalsiai. Be to, juos išskaidžius atsirastų lietuvių kalbai nebūdingų priebalsių junginių.

Antroji priebalsių ypatybė – tarimo vieta. Tariant priebalsius, tam tikroje balso trakto vietoje kalbos padargai sudaro kliūtį (uždarumą arba ankštumą, plyšį): aktyvusis kalbos padargas – lūpos ar liežuvis – prisiglaudžia ar priartėja prie pasyviojo – dantų, alveolių, gomurio.

Abilūpiniai priebalsiai tariami suglaudus lūpas: [b, bʲ, p, pʲ, m, mʲ].

Lūpų dantinius priebalsius tariant apatinė lūpa priartėja prie viršutinių dantų: [ʋ, ʋʲ, f, fʲ].

Liežuvio priešakinė dalis gali priartėti prie priešakinių dantų, alveolių (jos yra už viršutinių priešakinių dantų gomurio link), postalveolių (jos už alveolių dar toliau į burnos gilumą). Taigi nuo pasyviojo kalbos padargo priklausys, kuris priebalsis bus ištartas: dantinis, alveolinis, postalveolinis. Riba tarp šių pogrupių nėra ryški. Todėl ne visai sutariama dėl lietuvių kalbos dantinių-alveolinių-postalveolinių priebalsių skirstymo. Paprastai [d, dʲ, t, tʲ, l, n, nʲ, s, sʲ, z, zʲ, ʦ, ʦʲ, ʣ, ʣʲ] laikomi dantiniais (ypač kietieji, kuriuos tariant liežuvio galiukas tikrai liečia dantis), [r, rj, lj] – alveoliniais, [ʃ, ʃʲ, ʒ, ʒʲ, ʧ, ʧʲ, ʤ, ʤʲ] gali būti laikomi postalveoliniais.

Liežuvio vidurinė ir užpakalinė dalis gali aukštai pakilti prie kietojo gomurio ir taip ištariamas gomurio vidurinis, arba palatalinis, priebalsis – [j].

Jei liežuvio užpakalinė dalis liečia minkštąjį gomurį, tariami gomurinio užpakaliniai, arba veliariniai, priebalsiai. Lietuvių kalboje tai [k, ɡ, x, ɣ, ŋ]. Priebalsis [ŋ] vartojamas prieš kitus gomurio užpakalinius priebalsius, pvz., preangis [¹ˈpʲrʲiɛ.ɐŋʲɡʲɪs]. Minkštuosius [kʲ, ɡʲ, xʲ, ɣʲ, ŋʲ] tariant liežuvis priartėja ne prie minkštojo gomurio, o prie gomurio vidurio, todėl jie laikomi gomurio viduriniais.

Priebalsiai skiriasi ne tik tarimo būdu ir vieta, bet ir balso stygų aktyvumu: vienus tariant balso stygos suartėja ir yra virpinamos, kitus tariant jos yra prasiskleidusios. Balso stygos lemia priebalsių skardumą ir duslumą. Jei balso stygos prasiskleidusios, oras jų nevirpina, tariami duslieji priebalsiai. Lietuvių kalboje tokie yra [p, pʲ, t, tʲ, k, kʲ, s, sʲ, ʃ, ʃʲ, ʦ, ʦʲ, ʧ, ʧʲ, x, xʲ, f, fʲ]. Jei balso stygos susiglaudusios, oras jas virpina, tariami skardieji priebalsiai. Lietuvių kalboje tokie yra [b, bʲ, d, dʲ, ɡ, ɡʲ, z, zʲ, ʒ, ʒʲ, ʣ, ʣʲ, ʤ, ʤʲ, ɣ, ɣʲ, j, l, lʲ, m, mʲ, n, nʲ, ŋ, r, rʲ, ʋ, ʋʲ]. Pagal šį požymį kai kurie lietuvių kalbos priebalsiai sudaro poras: [b – p, d – t, ɡ – k, z – s, ʒ – ʃ, ʣ – ʦ, ʤ – ʧ, ɣ – x] (ir atitinkami minkštieji priebalsiai), pvz., sẽgė [²ˈsʲæːɡʲeː]– sẽkė [²ˈsʲæːkʲeː], bãdo [²ˈbɑːdoː] – pãdo [²ˈpɑːdoː], dãrė [²ˈdɑːrʲeː] – tãrė [²ˈtɑːrʲeː].

[l, lʲ, m, mʲ, n, nʲ, ŋ, r, rʲ, ʋ, ʋʲ, j] visada tik skardieji, jie neturi dusliųjų porininkų.

Priebalsių skardumas iš dalies susijęs su balsingumu, arba sonoringumu. Priebalsiai [l, lʲ, m, mʲ, n, nʲ, ŋ, r, rʲ, ʋ, ʋʲ, j] turi gerokai daugiau skambumo nei kiti skardieji. Tiriant šiuos priebalsius garsų analizės programomis, matyti periodiniai virpesiai (tuo jie panašūs į balsius). Dėl to šie priebalsiai vadinami balsingaisiais, arba sonantais (mokyklinėse gramatikose jie dar vadinami pusbalsiais). Kiti priebalsiai tokiu balsingumu nepasižymi ir juos galima vadinti triukšminiais (jų klausydami girdime daugiau ar mažiau triukšmo).

Lietuvių kalbos priebalsiai, išskyrus [j], gali būti ir kietieji, ir minkštieji: [b – bʲ, d – dʲ, ɡ – ɡʲ, k – kʲ, p – pʲ, t – tʲ, l – lʲ, m – mʲ, n – nʲ, r – rʲ, ʋ – ʋʲ, s – sʲ z – zʲ, ʃ – ʃʲ, ʒ – ʒʲ, x – xʲ, f – fʲ, ɣ – ɣʲ, ʦ – ʦʲ, ʧ – ʧʲ, ʣ – ʣʲ, ʤ – ʤʲ]. [j] visada tik minkštasis. Tariant minkštuosius priebalsius, liežuvio vidurinė dalis papildomai pakyla prie kietojo gomurio, plačiai liečia jo kraštus. Nors kietųjų ir minkštųjų priebalsių artikuliacinės ypatybės skiriasi tik papildomu liežuvio pakėlimu, bet lietuvių kalboje šie priebalsiai yra savarankiškos fonemos, nes skiria žodžius, pvz., nãro [²ˈnɑːroː] – nãrio [²ˈnɑːrjo̟ː], galù [ɡɐˈlʊ] – galiù [ɡɐˈljʊ̟], šviesù [ʃjʋjiɛˈsʊ] – šviesiù [ʃjʋjiɛˈsjʊ̟].

Lietuvių kalbos minkštieji priebalsiai vartojami:

  • prieš priešakinės eilės balsius, pvz., žodyje léisime [¹ˈlæˑɪsʲɪmʲɛ] visi priebalsiai yra minkštieji, nes eina prieš priešakinės eilės balsius,
  • prieš užpakalinės eilės balsius (ten seniau buvo tariamas [j], jis išnyko ir įprasta rašyba dabar rašomas minkštumo ženklelis i), pvz., žodyje geriù [ɡʲɛˈrʲʊ̟] abu priebalsiai yra minkštieji, nors antrasis eina prieš užpakalinės eilės balsį,
  • prieš kitą minkštąjį priebalsį, pvz., žodyje léisti [¹ˈlʲæˑɪsʲtʲɪ] priebalsis [sʲ] yra minkštasis, nes eina prieš minkštąjį [tʲ] ([k, ɡ] priebalsių samplaikose gali išlikti ir kieti, pvz., bgti [¹ˈbʲeːktʲɪ]).

Bendrinės lietuvių kalbos priebalsyno artikuliacinių požymių suvestinę žr. 2 lentelėje.

2 lentelė. Lietuvių kalbos priebalsyno artikuliacinių požymių suvestinė

 Balsingumas  Tarimo būdas  Tarimo vieta
 Abilūpiniai  Lūpų   dantiniai  Liežuvio priešakiniai  Liežuvio   viduriniai  Liežuvio   užpakaliniai
 Dantiniai  Alveoliniai /   postalveoliniai  Gomurio   viduriniai  Gomurio   užpakaliniai
 Triukšminiai  Sprogstamieji  p b  t d  k ɡ
 pʲ bʲ  tʲ dʲ  kʲ ɡʲ
 Pučiamieji  f  s z  ʃ ʒ  x ɣ
 fʲ  sʲ zʲ  ʃʲ ʒʲ  xʲ ɣʲ
 Afrikatos  ʦ ʣ  ʧ ʤ
 ʦʲ ʣʲ  ʧʲ ʤʲ
 Balsingieji  Nosiniai  m  n  ŋ
 mʲ  nʲ  ŋʲ
 Virpamieji  r
 rʲ
 Sklandieji  ʋ  j
 ʋʲ
 Šoniniai sklandieji  l
 lʲ

 

Dvigarsiai

Dvigarsis (diftongas) – tai vieno skiemens garsų junginys. Tačiau ne kiekvienas tam pačiam skiemeniui priklausantys garsų junginys yra laikomas dvigarsiu. Lietuvių kalbos dvigarsius vienija priegaidė, pvz., žodyje katas yra dvigarsis ar, žodyje mõrkos garsai or nesudaro dvigarsio, nes priegaidė realizuojama tik skiemens centre, t. y. balsyje o. Kai kuriuose darbuose šie junginiai vadinami antriniais dvigarsiais.

Fonetiniu požiūriu dvigarsis garsų junginys, jo tarimo (artikuliacinės) ir akustinės ypatybės kintamos ir priklauso nuo dvigarsį sudarančių garsų požymių. Skirtingai nuo balsyno narių [iɛ, uɔ] ar priebalsyno narių [ʦ, ʧ, ʣ, ʤ], kur riba tarp vieno segmento ir kito sunkiai nustatoma, tariant dvigarsius galima justi ribą tarp dėmenų.

Lietuvių kalboje dvigarsiai skiriami į:

  • dvibalsius (tradiciškai kai kada dar vadinami grynaisiais dvibalsiais: ai, au, ei, ui ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami eu, oi, ou), pvz., laikù [lɐɪˈkʊ], sveikù [sʲʋʲɛɪˈkʊ], zuikiù [zʊɪˈkʲʊ̟], eukalptas [ɛʊkɐˈlʲɪptɐs], boikòtas [bɔɪˈkɔtɐs], klòunas [¹ˈklɔʊnɐs];
  • mišriuosius dvigarsius (balsio ir priebalsio junginys) – al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur ir tarptautiniuose žodžiuose vartojami mišrieji dvigarsiai su pirmuoju dėmeniu [ɔ], , kapas [²ˈkɐmˑpɐs], pélkė [¹ˈpʲæˑlʲkʲeː], kiñta [²ˈkʲɪnˑtɐ], kupis [²ˈkʊmʲˑpʲɪs], spòrtas [¹ˈspɔrtɐs].

Kirčiuotų dvigarsių kai kurie dėmenys pailgėja:

  • tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys a, e, pvz., bártis [¹ˈbɑˑrʲtʲɪs], láukia [¹ˈlɑˑʊkʲɛ],
  • visų kirčiuotų dvigarsių antrieji dėmenys, pvz., banis [²ˈbɐrʲˑnʲɪs], vikas [²ˈʋʲɪlˑkɐs], dvibalsiuose antrieji dėmenys i, u išlaiko trumpųjų balsių kokybines ypatybes ir žymimi jų rašmenimis, pvz., laũkas [²ˈlɐʊˑkɐs].

Bendrinėje kalboje kirčiuoti tvirtapradžiai pirmieji dėmenys i, u ir tarptautiniuose žodžiuose o išlieka trumpi, pvz., plkas [¹ˈpʲɪlkɐs], pùlti [¹ˈpʊlʲtʲɪ], spòrtas [¹ˈspɔrtɐs]. Kai kada laisvesniuose stiliuose i, u gali būti pailginami, bet jų kokybinės ypatybės neturėtų pasikeisti, pvz., plkas [¹ˈpʲɪˑlkɐs], pùlti [¹ˈpʊˑlʲtʲɪ].

Tarptautiniuose žodžiuose gali būti tariami tvirtapradžiai dvigarsiai su pirmuoju trumpuoju balsiu [ɛ]. Norminamuosiuose leidiniuose jie pateikiami kaip antrasis variantas greta tvirtagališkai kirčiuojamų, pvz., [ɛkʲ²ˈsʲpʲɛrˑtɐs] | [ɛkʲ¹ˈsʲpʲɛrtɐs].

Nekirčiuoto ar tvirtagalio dvibalsio au pirmasis dėmuo yra lūpinamas, todėl žymimas [ɒ], pvz., laũkas [²ˈlɐʊˑkɐs].

Bendrinės lietuvių kalbos dvigarsių suvestinę žr. 3 lentelėje.

3 lentelė. Lietuvių kalbos dvigarsių suvestinė

 Dvigarsių pogrupis  Nekirčiuoti  Tvirtapradžiai  Tvirtagaliai
 Dvibalsiai  ɐɪ  ɑˑɪ  ɐɪˑ
 ɒʊ  ɑˑʊ  ɒʊˑ
 ɛɪ  æˑɪ  ɛɪˑ
 ɛʊ  æˑʊ  (tarptautiniuose žodžiuose gali būti: ɛʊ)  ɛʊˑ
 ʊɪ  ʊɪ  ʊɪˑ
 ɔɪ  ɔɪ  –
 ɔʊ  ɔʊ  –
Mišrieji dvigarsiai  ɐl ɐm ɐn ɐr  ɑˑl  ɑˑm  ɑˑn  ɑˑr  ɐlˑ ɐmˑ ɐnˑ ɐrˑ
 ɛl ɛm ɛn ɛr  æˑl  æˑm  æˑn  æˑr (tarptautiniuose   žodžiuose gali būti: ɛl, ɛm, ɛn, ɛr)  ɛlˑ ɛmˑ ɛnˑ ɛrˑ
 ɪl ɪm ɪn ɪr  ɪl ɪm ɪn ɪr  ɪlˑ ɪmˑ ɪnˑ ɪrˑ
 ʊl ʊm ʊn ʊr  ʊl ʊm ʊn ʊr  ʊlˑ ʊmˑ ʊnˑ ʊrˑ
 ɔl ɔm ɔn ɔr  ɔl ɔm ɔn ɔr  ɔlˑ ɔmˑ ɔnˑ ɔrˑ

 

Garsai rišlioje kalboje

Balsiai ir kirtis

Ilgųjų-įtemptųjų ir trumpųjų-neįtemptųjų balsių trukmės ir kalbos padargų įtempimo skirtumas turi būti išlaikytas kirčiuotame ir nekirčiuotame skiemenyje, žodžio viduje ir galūnėje, pvz., rto [ˈrʲɪtoː] – rýto [¹ˈrʲiːtoː], šlúotą [¹ˈʃluɔtɐ] – šlúota [¹ˈʃluɔtɑː], nèrėkė [ˈnʲɛrʲeːkʲeː]. Visi kirčiuoti balsiai yra šiek tiek ilgesni už atitinkamus nekirčiuotus, nes trukmė yra vienas iš lietuvių kalbos kirčio požymių. Tačiau kirčiuoti trumpieji-neįtemptieji balsiai kiekybiniais ir kokybiniais požymiais neturėtų prilygti ilgiesiems-įtemptiesiems ar pusilgiams, o nekirčiuoti ilgieji-įtemptieji turi išlaikyti jiems būdingą įtempimą ir trukme turėtų skirtis nuo nekirčiuotų trumpųjų-neįtemptųjų.

Taisyklingos trumpųjų-neįtemptųjų balsių tarties galima mokytis remiantis nekirčiuota pozicija: ten šie balsiai neilginami, pvz., rša [ˈrʲɪʃɐ] – rišù [rʲɪˈʃʊ]. Paprastai neilginami ir galiniai skiemenys, pvz., rša [ˈrʲɪʃɐ] – rš [ˈrʲɪʃ]. Balsių [ɪ, ʊ] trukmę rodo ir rašyba – jie visada rašomi tik i, u.

Kirčiuoti a, e dažniausiai pailgėja (tampa padėtinio ilgumo balsiais), pvz., nešù [nʲɛˈʃʊ]– nẽša [²ˈnæːʃɐ], ratù [rɐˈtʊ]  – rãtas [²ˈrɑːtɐs]. Tačiau kai kada kirčiuoti a, e išlieka trumpi:

  • žodžio gale, pvz., rankà [rɐŋˈkɐ], gėlè [gʲeːˈlʲɛ], arbà [ɐrˈbɐ], išimtys: kasnãkt [kɐs²ˈnɑːkt], mẽs [²ˈmʲæːs],
  • nepriesaginėse bendratyse ir iš jų padarytose formose, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvį, pvz., kàsti [ˈkɐsʲtʲɪ], kàsdavo [ˈkɐzdɐʋoː], kàstų [ˈkɐstuː], bet kãstas [²ˈkɑːstɐs],
  • veiksmažodžių priešdėliuose, pvz., àpkasa [ˈɐpkɐsɐ], nèkasa [ˈnʲɛkɐsɐ], pàkasa [ˈpɐkɐsɐ],
  • įvardžiuotinių formų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnėje, pvz., mažàsis [mɐˈʒɐsʲɪs], pirmàsis [pʲɪrˈmɐsʲɪs],
  • aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio formų priesagose, pvz., mažèsnis [mɐˈʒʲɛsʲnʲɪs], mažėlèsnis [mɐʒʲeːˈlʲɛsʲnʲɪs],
  • įvardžiuose màno [ˈmɐnoː], tàvo [ˈtɐʋoː], sàvo [ˈsɐʋoː],
  • samplaikiniuose prieveiksmiuose ir prielinksniuose, pvz., šiàpus [ˈʃʲɛpʊs], anàpus [ˈɐnɐpʊs].

Tarptautinių žodžių kamienuose vartojami trumpieji kirčiuoti o, e balsiai, pvz., heròjus [ɣʲɛˈrɔjʊ̟s], istòrija [ɪsˈtɔrɪjɛ], akadèmija [ɐkɐˈdʲɛmʲijɛ], artèrija [ɐrʲˈtʲɛrʲɪjɛ]. Išimtys yra senesni svetimžodžiai, kur o jau prisiderinęs prie lietuvių kalbos sistemos ir tariamas kaip ilgasis, pvz., dóleris [¹ˈdoːlʲɛrʲɪs], milijõnas [mʲɪlʲɪ²ˈjo̟ːnɐs].

Nekirčiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių tarties galima mokytis remiantis kirčiuota pozicija, kur jie netrumpinami: gyvẽna [ɡʲiː²ˈʋʲæːnɐ] – gývas [¹ˈɡʲiːʋɐs], ąžuolýnas [ɑːʒuɔ¹ˈlʲiːnɐs] – žuolas [¹ˈɑːʒuɔlɐs]. Be to, balsių ilgumą-įtempimą gerai rodo ir rašyba, nes ilgieji balsiai žymimi ilgosiomis balsėmis: ą, ę, ė, į, y, ų, ū (išskyrus padėtinio ilgumo a, e ir o tarptautiniuose žodžiuose). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gana dažnai trumpinami ilgieji-įtemptieji balsiai nekirčiuotose galūnėse. Labai svarbu, kad šioje pozicijoje būtų išlaikytas ilgiesiems-įtemptiesiems balsiams būdingas įtempimas ir jie skirtųsi nuo trumpųjų-neįtemptųjų balsių, pvz., miti [²ˈmʲɪrʲˑtʲɪ] – mitį [²ˈmʲɪrʲˑtʲiː] (ar bent [²ˈmʲɪrʲˑtʲiˑ]), šáukštu [¹ˈʃɑˑʊkʃtʊ] – šáukštų [¹ˈʃɑˑʊkʃtuː] (ar bent [¹ˈʃɑˑʊkʃtuˑ]).

Su balsių trumpinimu susijęs ir kintamųjų [iɛ, uɔ] vienbalsinimas. Šie garsai neturi trumpųjų atitikmenų, todėl ilguosius-įtemptuosius balsius trumpinantys kalbos vartotojai vienbalsina [iɛ, uɔ] ir taria kaip trumpuosius-neįtemptuosius (ar pusilgius) [ɛ, ɔ] ([æˑ, eˑ, oˑ]). Taigi [iɛ, uɔ] turi išlaikyti kintamą artikuliaciją ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje. Vadinasi, reikia skirti žodžius: rkia [²ˈrʲeːkʲɛ] – riẽkia [²ˈrʲiɛkʲɛ], ódą [¹ˈoːdɑː] – úodą [¹ˈuɔdɑː], pešmas [pʲɛˈʃʲɪmɐs] – piešmas [pʲiɛˈʃʲɪmɐs], vešti [ʋʲɛ¹ˈʃʲeːtʲɪ] – viešti [ʋʲiɛ¹ˈʃʲeːtʲɪ], kopmas [koːˈpʲɪmɐs] – kuopmas [kuɔˈpʲɪmɐs].

Hiatas

Dviejų balsių sandūra vadinama hiatu. Būtina pabrėžti, kad šie du gretimi balsiai nėra dvibalsių dėmenys, pvz., panų yra dvibalsis ai, o žodyje pàima yra hiatas. Lietuvių kalboje tai nedažnas reiškinys, gali atsirasti priešdėlio ir šaknies, dviejų šaknų ar neturinčio kirčio (klitiko) ir kirčiuoto žodžio sandūroje, tarptautiniuose žodžiuose. Hiatas lietuvių kalboje (ypač tarptautiniuose žodžiuose) yra menkai tirtas, todėl žodyne remiamasi iki šiol kalbotyros darbuose teikiamomis rekomendacijomis.

Dviejų balsių sandūrose turi būti ištarti visi balsiai (skiemenų riba hiato atveju transkribuojant žymima „.“), pvz., neapýkanta [nʲɛ.ɐ¹ˈpʲiːkɐntɐ], ilgaaũsis [ɪlɡɐ. ²ˈɒʊˑsʲɪs], įeti [iː²ˈɛɪˑtʲɪ], eksploatúoti [ɛksplɔ.ɐ¹ˈtuɔtʲɪ], vãkuumas [²ˈʋɑːkʊ.ʊmɐs], teãtras [tʲɛ.²ˈɑːtrɐs].

Tarties požiūriu problemiškesni yra tarptautiniai žodžiai, kur vienas iš gretimų balsių yra balsis [ɪ]. Kai tarptautiniame žodyje balsių sandūroje pirmasis yra balsis [ɪ], antrasis – bet kuris kitas balsis, paprastai rekomenduojama hiatą naikinti įterpiant [j], pvz., biogrãfija [bʲɪjɔ̟²ˈɡrɑːfʲɪjɛ], čempiònas, -­­ė [tʃʲɛmʲpʲɪˈjɔ̟nɐs], [tʃʲɛmʲpʲɪˈjɔ̟nʲeː]. [j] neįterpiamas žodžiuose, kur i ne balsis, o minkštumo ženklas, pvz., liãpsusas [²ˈlʲæːpsʊsɐs], jubiliãtas [jʊ̟bʲɪ²ˈlʲæːtɐs].

Kai balsių sandūroje pirmasis yra kitas balsis, o antrasis – [ɪ], gali būti tariama su [j] arba be jo, bet hiatas išlaikomas, pvz., archazmas gali būti tariamas [ɐrxɐjˈɪzmɐs] arba [ɐrxɐ.ˈɪzmɐs], jėzutai [jeːzʊˈjɪtɐɪ] arba [jeːzʊ.ˈɪtɐɪ].

Aiškios darybos dūriniuose [j] gali būti neįterpiamas, bet hiatas turi būti išlaikytas, t. y. balsių netarti kaip dvibalsių, pvz., polietilènas [pɔlʲɪ.ɛtʲɪˈlʲɛnɐs], hidroizoliãcija  [ɣʲɪdrɔ.ɪzɔ²ˈlʲæːʦʲɪjɐ]. Balsio [ɪ] pozicija šiuo atveju nesvarbi.

Atkreiptinas dėmesys į žodžius fluoras, virtuozas, -ė ir į jų vedinius. Juos paprastai rekomenduojama tarti su kintamuoju balsiu [uɔ] [¹ˈfluɔrɐs], [ʋʲɪr²ˈtuɔzɐs], [ʋʲɪr²ˈtuɔzʲeː] arba išlaikant hiatą [flʊ.ˈɔrɐs], [ʋʲɪrtʊ.ˈɔzɐs], [ʋʲɪrtʊ.ˈɔzʲeː].

Dvejopai tarti rekomenduojama ir žodžius dietà, higienà bei jų vedinius: su kintamuoju [iɛ], pvz., diẽtos [²ˈdʲiɛtoːs], higiẽnos [ɣʲɪ²ˈɡʲiɛnoːs], arba įterpiant [j], pvz., diètos [dʲɪjˈɛtoːs], higiènos [ɣʲɪɡʲɪˈjɛnoːs].

Dvejopai gali būti tariamas ir būdvardis naivùs, -, t. y. įterpiant [j] arba su dvibalsiu [ɐɪ]: [nɐjɪˈʋʊs], [nɐjɪˈʋʲɪ] arba [nɐ.ɪˈʋʊs], [nɐ.ɪˈʋʲɪ].

Šaknies pradžioje prieš ie tariamas, bet įprasta rašyba nerašomas pridėtinis [j], pvz., ieškóti [jiɛ¹ˈʃkoːtʲɪ], apieškóti [ɐpʲjiɛ¹ˈʃkoːtʲɪ], paieškóti [pɐjiɛ¹ˈʃkoːtʲɪ]. Tačiau hiatas neturi būti naikinamas (neįterpiamas [j]) prieš šaknies balsius [ɪ, eː], pvz., prima [ˈpʲrʲɪ.ɪmɐ], prėmė [ˈpʲrʲɪ.eːmʲeː].

Priebalsių derinimas

Rišlioje kalboje priebalsių ypatybės dėl gretimų garsų įtakos ir pozicijos žodyje gali pakisti. Ryškiausi pokyčiai yra susiję su balso stygų veikla, minkštumu ir kai kurių priebalsių tarimo vietos derinimu. Vis dėlto būtina pasakyti, kad garsų derinimas rišlioje kalboje dar nesulaukė deramo lietuvių fonetikų dėmesio, todėl žodyne remiamasi šiuo metu galiojančiomis rekomendacijomis.

Priebalsių derinimas pagal balso stygų veiklą

Lietuvių kalboje tariant priebalsių samplaikas balso stygos arba virpa (tariami skardieji), arba nevirpa (tariami duslieji), pvz., nors rašome bagsi, dróžti, išgido, vèsdavo, vèžk, bet tariame [²ˈbɐɪˑksʲɪ], [¹ˈdroːʃʲtʲɪ], [ɪʒʲ²ˈɡʲɪrˑdoː], [ˈʋʲɛzdɐʋoː], [ˈʋʲɛʃk].

Priebalsiai [l, lʲ, m, mʲ, n, nʲ, ŋ, r, rʲ, ʋ, ʋʲ, j] šiame derinime nedalyvauja: jie patys neduslėja ir kitų priebalsių neskardina, pvz., tamsa [tɐmˈsɐ], išrašė [ɪʃ²ˈrɑːʃjeː].

Priebalsiai pagal balso stygų veiklą derinami ir šliejant nesavarankiškus žodžius prie savarankiškų, pvz., iš draũgo [ɪʒ‿²ˈdrɒuˑɡoː], už kálno [ʊʃ‿¹ˈkɑˑlnoː].

Žodžio gale skardieji priebalsiai virsta dusliaisiais, pvz., kadà – kàd [ˈkɐt], lýgiai – lýg [¹ˈlʲiːk], mãža – bemàž [bʲɛˈmɐʃ]. Duslieji čia išlieka ir tada, kai žodis prisišlieja prie kito, kuris prasideda balsiu ar balsinguoju priebalsiu, pvz., daug vago [dɒʊk‿²ˈʋɐrˑɡoː]. Tik prielinksnis už prieš balsius ir balsinguosius neduslėja (prieš pauzę duslėja), pvz., už nãmo [ʊʒ‿²ˈnɑːmoː].

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laisvesniuose stiliuose ar dėl skaitomos kalbos, kalbėjimo ir skaitymo greičio įtakos kai kurie fonetiniai procesai žodžio viduryje tarp priešdėlio ir šaknies, dviejų šaknų sandūroje gali būti fakultatyvūs, pvz., duobkasỹs gali būti tariamas ne tik [duɔpkɐ²ˈsʲiːs], bet ir [duɔb̥kɐ²ˈsʲiːs]. Šiame žodyne pirmenybė teikiama standartinei normai, t. y. visiškam priebalsių derinimui žodžio viduje.

Priebalsių derinimas pagal palatališkumą (minkštumą ar kietumą)

Minkštieji priebalsiai vartojami: a) prieš priešakinius balsius, b) prieš papriešakėjusius užpakalinius balsius, c) prieš kitą minkštąjį priebalsį, pvz., ger [ɡʲɛˈrʲɪ], geriù [ɡʲɛˈrʲʊ̟], gérti [¹ˈɡʲæˑrʲtʲɪ].

Priebalsių samplaikose [k, ɡ] dažnai išlieka apykiečiai, todėl transkribuojant jų minkštumas dažnai nežymimas (taip elgiamasi ir šiame žodyne), pvz., nakts – [nɐkˈtʲɪs], migdýti, mgdo, mgdė – [mʲɪɡ¹ˈdʲiːtʲɪ], [ˈmʲɪɡdoː], [ˈmʲɪɡdʲeː]. Atrodo, mažai minkštėja ir gomurinis [ŋ] samplaikose prieš apykiečius [k, ɡ], todėl ir jis žodyne žymimas kaip kietasis, pvz., ankst – [ɐŋkˈsʲtʲɪ], lengvti, lengvja, lengvjo – [lʲɛŋʲ¹ˈɡʋʲeːtʲɪ], [lʲɛŋʲ¹ˈɡʋʲeːjɛ], [lʲɛŋʲ¹ˈɡʋʲeːjo̟ː].

Prišlijusio nesavarankiško žodžio galinis priebalsis, išskyrus l, prieš savarankiško žodžio priešakinį balsį ar minkštąjį priebalsį irgi minkštinamas, pvz., už eils [ʊʒʲ‿ɛɪ²ˈlʲeːs], bet dėl eils [dʲeːl‿ɛɪ²ˈlʲeːs].

Svetimos kilmės žodžiuose priebalsių samplaikose vartojamo l tarimas įvairuoja, pvz., žodis pòlka gali būti tariamas ir [¹ˈpɔlkɐ], ir [¹ˈpɔlʲkɐ]. Tai periferiniai žodžiai, todėl toleruotinas išimtinis, bet labai paplitęs kai kurių terminų tarimas, pvz., álfa galima tarti [¹ˈɑˑlʲfɐ], vòltas – [¹ˈʋɔlʲtɐs], válsas – [¹ˈʋɑˑlʲsɐs].

Žodžio (taip pat ir sutrumpėjusio) gale tariami tik kietieji priebalsiai, pvz., daũgelis [²ˈdɒuˑɡʲɛlʲɪs] ir daũgel [²ˈdɒuˑɡʲɛl]. Greičiau šnekant galiniai priebalsiai, išskyrus l, prieš gretimo žodžio priešakinius balsius ir minkštuosius priebalsius gali virsti minkštaisiais ar bent iš dalies gali būti minkštinami.

Priebalsių derinimas pagal tarimo vietą

Dantiniai [s, sj, z, zj, ʦ, ʦj, ʣ, ʣj] greta alveolinių [ʃ, ʃj, ʒ, ʒj, ʧ, ʧj, ʤ, ʤj] pakeičia savo tarimo vietą: virsta alveoliniais ir, atvirkščiai, alveoliniai greta dantinių virsta dantiniais, pvz., rpesčių [²ˈruːpʲɛʃʲʧʲu̟ː], kàsčiau [ˈkɐʃʲʧʲɛʊ], vabzdžia [ʊɐbʲ²ˈʒʲʤʲɛiˑ], išcukrãvo [ɪsʦʊ²ˈkrɑːʋoː]. Šis procesas vyksta ir nesavarankiško bei savarankiško žodžio sandūroje, pvz., iš cùkraus [ɪs‿ˈʦʊkrɐʊs].

Lietuvių kalboje dviejų vienodų priebalsių sandūrų, vadinamųjų geminatų, nėra – tariant pirmasis priebalsis praleidžiamas (vyksta degeminacija), pvz., pérrėžė [¹ˈpʲæːrʲeːʒʲeː], pùsseserė [ˈpʊsʲɛsʲɛrʲeː]. Geminata netariama  ir nesavarankiško bei savarankiško žodžio sandūroje, pvz., ant tvárto [ɐn‿¹ˈtʋɑˑrtoː]. Degeminacija dažnai lydi kitus, jau aptartus fonetinius procesus, pvz., ùžsienis, kur alveolinis skardusis [ʒ] atsiduria prieš dantinį duslųjį [s] ir paprastai tariama [ˈʊsʲɪɛnʲɪs].

Ne visada lengva pasakyti, ar dantinių sprogstamųjų priebalsių [t, d] ir pučiamųjų [s, z, ʃ, ʒ] samplaika priešdėlio ir sangrąžos dalelytės, šaknies ar dviejų šaknų sandūroje tariama kaip afrikata [ʦ, ʣ, ʧ, ʤ] ar kaip atitinkamų priebalsių junginys, pvz., atsitiktnis, -ė, júodžemis, Júodšiliai. Atrodo, mažiau abejonių kelia priešdėlio ir sangrąžos dalelytės sandūra, todėl žodyne šioje pozicijoje žymima afrikata, pvz., [ɐʦʲɪtʲɪkˈtʲɪnʲɪs], [ɐʦʲɪtʲɪkˈtʲɪnʲeː], o kitais atvejais žymimas atitinkamų priebalsių junginys, pvz., [¹ˈju̟ɔdʲʒʲɛmʲɪs], [¹ˈju̟ɔtʲʃʲɪlʲɛɪ].

Prozodiškai savarankiškų žodžių (abu turi kirtį) sandūroje aptarti priebalsių derinimai gali būti fakultatyvūs, jie priklauso nuo kalbėjimo tempo ir kitų veiksnių. Tačiau kai kada ir priešdėlio bei šaknies, dviejų šaknų, nekirčiuoto ir kirčiuoto žodžio sandūroje nepaisoma priebalsių derinimo pagal tarimo vietą ar degeminacijos, pvz., užsdegė tariama [ʊʃʲˈsʲɪdʲɛɡʲeː], už spntos – [ʊʃʲ‿¹ˈsʲpʲɪntoːs]. Pagal balso stygų veiklą priebalsiai tokiuose pavyzdžiuose beveik visada derinami, dažnai derinama ir pagal palatališkumą. Taigi šių fonetinių procesų paprastai paisoma ir laisvuosiuose stiliuose. Šiame žodyne transkribuojama pagal bendruosius priebalsių derinimo dėsnius: [ʊˈsʲɪdʲɛɡʲeː], [ʊ‿¹ˈsʲpʲɪntoːs].

Kirtis ir priegaidės

Vie­no skie­mens pabrėžimas ta­riant žo­dį va­di­na­mas žo­džio kir­čiu. Iš­ryš­kin­tas skie­muo yra kir­čiuo­tas, ki­ti skie­me­nys – ne­kir­čiuo­ti, pvz., žo­džiuo­se nã­mas, kál­nas, mš­kas pir­mie­ji skie­me­nys yra kir­čiuo­ti. Kirčiuotas skiemuo yra intensyvesnis, kiek ilgesnis ir šiek tiek aukštesnio tono už tokios pačios sudėties nekirčiuotą skiemenį.

Trukmės požiūriu skiemuo gali būti:

  • trumpasis, jei skiemens centrą sudaro trumpasis balsis, pvz., ràsti [ˈrɐsʲtʲɪ], aks [ɐˈkʲɪs],
  • ilgasis, jei skiemens centrą sudaro ilgasis balsis ar dvigarsis, pvz., rstas [²ˈrɑːstɐs], ksnis [¹ˈkɑːsʲnʲɪs], katas [²ˈkɐrˑtɐs], kándo [¹ˈkɑˑndoː], laũkas [²ˈlɒʊˑkɐs].

Trumpajame skiemenyje kirčiuojant tekstą žymimas tik kirtis (kai­ri­niu kirčio ženklu „`“ virš balsio), o ilgajame – kirtis ir priegaidė (ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo moduliacija), kuri gali būti:

  • tvirtapradė, žy­mi­ma kai­ri­niu („`“) arba dešini­niu („´“) kir­čio žen­klu, pvz., rgti [¹ˈruːktʲɪ], mérkti [¹ˈmʲæˑrʲktʲɪ], mnti [¹ˈmʲɪnʲtʲɪ],
  • tvirtagalė, žymima ries­ti­niu („˜“) kir­čio žen­klu, pvz., rkti [²ˈruːktʲɪ], mekti [²ˈmʲɛrʲˑktʲɪ], miñti [²ˈmʲɪnʲˑtʲɪ].

Transkribuojant, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, trumpasis kirčiuotas skiemuo žymimas „ˈ“, tvirtapradė priegaidė – „¹ˈ“, tvirtagalė priegaidė – „²ˈ“.

Priegaidžių fonetiniai požymiai priklauso nuo skiemens centro.

Mišriųjų dvigarsių al, am, an, ar, el, em, en, er ir dvibalsių au, ai, ei priegaidės skiriasi pirmojo dėmens trukme: tvirtapradžių pirmasis dėmuo pailgėja, tvirtagalių – pirmasis dėmuo nepailgėja, šiek tiek pailgėja antrasis (transkribuojant pailgėjimas žymimas „ˑ“), pvz., bártis [¹ˈbɑˑrʲtʲɪs] – banis [²ˈbɐrʲˑnʲɪs], láukia [¹ˈlɑˑʊkʲɛ] – laũkas [²ˈlɒʊˑkɐs]. Pailgėję tvirtapradžiai dėmenys kokybinėmis ypatybėmis artimesnis ilgiesiems balsiams, todėl transkribuojant užrašomi jų rašmenimis. Dvibalsiuose antrieji dėmenys i, u išlaiko trumpųjų balsių kokybines ypatybes ir žymimi jų rašmenimis.

Mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur, tarptautiniuose žodžiuose su ol, om, on, or, dvibalsio ui priegaidės bendrinėje kalboje skiriasi energingesniu kurios nors dalies ištarimu. Tvirtapradžių dvigarsių pirmasis dėmuo nepailginamas (kirčiuojant jie tradiciškai žymimi kairiniu kirčio ženklu), tvirtagalių šiek tiek pailginamas antrasis dėmuo, pvz., plkas [¹ˈpʲɪlkɐs] – vikas  [²ˈʋʲɪlˑkɐs], kùlti [¹ˈkʊlʲtʲɪ] – kunas [²ˈkʊlˑnɐs]. Tačiau laisvesniuose stiliuose i, u gali būti pailginami, bet jų kokybinės ypatybės neturėtų pasikeisti, pvz., plkas [¹ˈpʲɪˑlkɐs], kùlti [¹ˈkʊˑlʲtʲɪ].

Ilgųjų balsių (žinoma, ir kintamųjų balsių ie, uo) priegaidės skiriasi intensyvumu ir tono aukščio kitimu, pvz., vjas [¹ˈʋʲeːjɛs] – jo [²ˈeːjo̟ː], vras [¹ˈʋʲiːrɐs] – vris [²ˈʋʲiːrʲɪs]. Tačiau nemaža dalis lietuvių (ypač jaunesnės kartos) šių priegaidžių nebeskiria.

Lietuvių kalbos kirtis yra laisvas, gali būti kirčiuojamas bet kuris skiemuo, pvz., pãmatas, pamatýti, pamãto, dilgėl. Vardažodžiai kirčiuojami pagal keturias kirčiavimo paradigmas – kirčiuotes. Veiksmažodžiai gali turėti pastovų arba kilnojamąjį kirtį. Išsamiau apie kirčiavimo dėsningumus žr. http://tartis.vdu.lt/.

Literatūra

Ambrazevičius R., Leskauskaitė A. Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas. Kaunas: Technologija, 2014.
Bacevičiūtė R. Fonetikos terminai. Žodynėlis ir mokomosios užduotys. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.
Bakšienė R.  Fonologijos terminai. Žodynėlis ir mokomosios užduotys. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2011.
Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2006, 15–40.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Red. St. Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas/.
Girdenis A. Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2003.
Jaroslavienė J., Grigorjevs J., Urbanavičienė J., Indričane I. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: balsių ir garsų sąveikos instrumentinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019.
Kazlauskienė A. Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2018.
Kruopienė I. Ištark… Taisyklingos tarties mokomoji knyga. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Sudarė K. Morkūnas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2008.
Lietuvių kalbos fonetikos skaitiniai. Sudarė R. Kliukienė. Vilnius: Petro ofsetas, 1997.
Lietuvių pavardžių žodynas. Red. A. Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985, T. 1; 1989, T. 2.
Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas, VLKK. Prieiga internete: http://vardai.vlkk.lt. 
Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/.
Mikalauskaitė E. Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Vilnius: Mokslas, 1975.
Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa. Prieiga internete: http://tartis.vdu.lt/.
Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Enciklopedija, 2003.
Pakerys A., Pupkis A. Lietuvių kalbos bendrinė tartis. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.
Pasaulio vietovardžiai. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK. Prieiga internete: http://pasaulio-vardai.vlkk.lt/.
Pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/.
Petkevičienė R. Lietuvių kalbos fonetikos pratimai. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 1998.
Tarptautinių žodžių žodynas. Sud. V. Vaitkevičiūtė. Vilnius: Žodynas, 2007.
Urbanavičienė J., Indričane I., Jaroslavienė J., Grigorjevs J. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: priebalsių instrumentinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019.
Vaitkevičiūtė V. Lietuvių kalbos tarties pagrindai ir žodynas. Vilnius: Pradai, 2001.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Prieiga internete: http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/tartis-ir-kirciavimas.
Vietovardžių žodynas. Sud. M. Razmukaitė, A. Pupkis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. Prieiga internete: http://vietovardziai.lki.lt/.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Prieiga internete: https://www.vle.lt/.
Vitkauskas V. Lietuvių kalbos tarties žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001.